Meninis tyrimas tai – …

nėra nė vieno įtikinančio apibrėžimo – tik konkuruojančios sampratos.

 

Meninio tyrimo samprata meno studijose, šiuolaikinio meno praktikoje ir socialiniuose bei humanitariniuose moksluose iš esmės skiriasi:

  1. a) meno studijų kontekste (pvz., meno magistrantų ir doktorantų praktiniuose ir teoriniuose darbuose) ji nurodo į edukacinę-tiriamąją problematiką ir apima menininkų gebėjimus vykdyti tyrimus, pasitelkiant ne tik meno praktikos, bet ir humanitarinių ir socialinių bei technologinių (ypač dizaino srityje) mokslų metodus.
  2. b) junginyje „meninis tyrimas“ šiuolaikinio meno praktikose – menininkų kontekste. Čia vyksta daugiausiai spekuliacijų vartojant šią sąvoką, nes nemaža dalis menininkų pristato save jau nebe kaip kūrėjus, bet kaip tyrėjus ir jie sakosi nebekurią, o tirią. Tačiau pastarąjį penkmetį pagrindinėse meno bienalėse ir kituose renginiuose „meninio tyrimo“ problema aptariama ir nagrinėjama vis dažniau ir šios diskusijos suformuoja dėmesio vertą, akademiniam kontekstui alternatyvią meninio tyrimo sampratą.
  3. c) junginyje „meninis tyrimas“ lyginant su moksliniu tyrimu kaip metodologinė alternatyva atlikti tyrimus akademinėje ir taikomojo mokslo erdvėse. Šiuo atveju egzistuoja metodologinės praktikos, įvardijamos kaip menu grįsti tyrimai (angl. arts-based research), kur mokslininkai arba pasitelkia menininkų naudojamus metodus, arba kviečiasi juos pačius dalyvauti tyrimų procesuose. Visgi ši sritis dar nėra pakankamai metodologiškai pagrįsta ir ji labiau eksperimentiška nei produktyvi.